2010 m. kovo 27 d.
2010 m. kovo 25 d.
2010 m. kovo 24 d.
2010 m. kovo 22 d.
Pasiaiškinimas
Realiai pateiktas darbuotojo pasiaiškinimas vadovybei.
Pasiaiškinimas dėl nedalyvavimo viename kompanijos renginyje, kuris vyko per išeigines.
Aišku, visų darbuotojų dalyvavimas buvo privalomas.
UAB "N" prezidentui
p. XXX
Pasiaiškinimas
gerb. prezidente,
Kadangi šeštadienis ir sekmadienis yra poilsio dienos, aš taip ir nesupratau, kodėl privalau atsiskaitinėti prieš kompanijos vadovybę dėl to, kaip aš praleidžiu išeigines dienas. Nors, neslėpsiu, man yra malonus toks ypatingas aukštų mūsų kompanijos pareigūnų dėmesys mano kukliai personai, todėl su malonumu esu pasiruošęs patenkinti svetimą smalsumą.
Taigi, šeštadienį aš jokiu būdu negalėjau dalyvauti kompanijos renginyje, nes penktadienį vakare man paskambino sena mano pažįstama ir pasiūlė susitikti. Mes nuostabiai praleidome laiką restorane, o po to nusprendėme važiuoti pas mane į namus. Labai gaila, kad jus domina tik 20-ta diena, nes pats įdomumas buvo 19-tos dienos vakare. Na, bet tiek to. 20-tos dienos ryte atsibudau stipriai pririštas odiniais dirželiais prie lovos ir prisiminiau, kad vėluoju į kompanijos renginį, kuris toks būtinas mūsų kompanijai konsoliduojant visų darbuotojų jėgas pasirinktos strategijos vykdymui. Motyvuodamas korporaciniais kompanijos interesais, aš ėmiau įtikinėti Daivą, kad man būtinai reikia į tuos užsiėmimus ir maldavau atrišti man rankas. Bet ji kategoriškai atsisakė tai padaryti, argumentuodama savo poelgį tuo, kad ji žino daug įdomesnių laiko praleidimo būdų, nei tas renginys. Aš netgi bandžiau reikalauti, kad jinai mane atrištų, bet vietoj atsakymo gavau lengvą plekštelėjimą odiniu bizūnėliu per kairįjį užpakalio pusrutulį ir bučinį į lūpas. Tokiu būdų aš fiziškai negalėjau išeiti iš namų ir pirmąją dienos pusę mes praleidome lovoje užsiiminėdami seksu. Kažkuriuo tai momentu man tai netgi pasirodė įdomiau, nei šokinėti iš medžių ant žemės, bet aš buvau stiprus, vijau šias mintis šalin ir galvojau tik apie savo kolegas, kurie tuo pat metu stiprino savo korporatyvinę dvasią. Artėjant pietums, visas išsekintas (hmm... tik dabar supratau šio žodžio pačią esmę) aš prisiminiau viceprezidento penktadieninį pranešimą, tą patį kuris užsibaigė žodžiais "Šokinės visi !!!". Laimei, idėja pašokti palaikė ir mano partnerė ir aš su ypatingu užsidegimu ėmiau pildyti viceprezidento nurodymus. Mes be pertraukos šokome visą antrą dienos pusę. Kadangi paliepime nubuvo tiesiogiai nurodyta, kokius šokius derėtų šokti šeštadienio popietę, tad repertuarą sudarinėjau aš pats. Mes šokome sambo, rumbą, salsą, polką, valsą, repą, hip hopą, mažųjų gulbių šokį, didžiųjų gulbių šokį ir netgi žemutinį breikdencą lovoje. Taip kad viceprezidento nurodymai buvo išpildyti iki smulkmenų. Tikiuosi šito pasiaiškinimo pilnai užteks. Reikalui esant esu pasirengęs pateikti detalesnį aprašymą su nuotraukomis ir video juostomis. Gaila, kad domina tik 20-ta
Pasiaiškinimas dėl nedalyvavimo viename kompanijos renginyje, kuris vyko per išeigines.
Aišku, visų darbuotojų dalyvavimas buvo privalomas.
UAB "N" prezidentui
p. XXX
Pasiaiškinimas
gerb. prezidente,
Kadangi šeštadienis ir sekmadienis yra poilsio dienos, aš taip ir nesupratau, kodėl privalau atsiskaitinėti prieš kompanijos vadovybę dėl to, kaip aš praleidžiu išeigines dienas. Nors, neslėpsiu, man yra malonus toks ypatingas aukštų mūsų kompanijos pareigūnų dėmesys mano kukliai personai, todėl su malonumu esu pasiruošęs patenkinti svetimą smalsumą.
Taigi, šeštadienį aš jokiu būdu negalėjau dalyvauti kompanijos renginyje, nes penktadienį vakare man paskambino sena mano pažįstama ir pasiūlė susitikti. Mes nuostabiai praleidome laiką restorane, o po to nusprendėme važiuoti pas mane į namus. Labai gaila, kad jus domina tik 20-ta diena, nes pats įdomumas buvo 19-tos dienos vakare. Na, bet tiek to. 20-tos dienos ryte atsibudau stipriai pririštas odiniais dirželiais prie lovos ir prisiminiau, kad vėluoju į kompanijos renginį, kuris toks būtinas mūsų kompanijai konsoliduojant visų darbuotojų jėgas pasirinktos strategijos vykdymui. Motyvuodamas korporaciniais kompanijos interesais, aš ėmiau įtikinėti Daivą, kad man būtinai reikia į tuos užsiėmimus ir maldavau atrišti man rankas. Bet ji kategoriškai atsisakė tai padaryti, argumentuodama savo poelgį tuo, kad ji žino daug įdomesnių laiko praleidimo būdų, nei tas renginys. Aš netgi bandžiau reikalauti, kad jinai mane atrištų, bet vietoj atsakymo gavau lengvą plekštelėjimą odiniu bizūnėliu per kairįjį užpakalio pusrutulį ir bučinį į lūpas. Tokiu būdų aš fiziškai negalėjau išeiti iš namų ir pirmąją dienos pusę mes praleidome lovoje užsiiminėdami seksu. Kažkuriuo tai momentu man tai netgi pasirodė įdomiau, nei šokinėti iš medžių ant žemės, bet aš buvau stiprus, vijau šias mintis šalin ir galvojau tik apie savo kolegas, kurie tuo pat metu stiprino savo korporatyvinę dvasią. Artėjant pietums, visas išsekintas (hmm... tik dabar supratau šio žodžio pačią esmę) aš prisiminiau viceprezidento penktadieninį pranešimą, tą patį kuris užsibaigė žodžiais "Šokinės visi !!!". Laimei, idėja pašokti palaikė ir mano partnerė ir aš su ypatingu užsidegimu ėmiau pildyti viceprezidento nurodymus. Mes be pertraukos šokome visą antrą dienos pusę. Kadangi paliepime nubuvo tiesiogiai nurodyta, kokius šokius derėtų šokti šeštadienio popietę, tad repertuarą sudarinėjau aš pats. Mes šokome sambo, rumbą, salsą, polką, valsą, repą, hip hopą, mažųjų gulbių šokį, didžiųjų gulbių šokį ir netgi žemutinį breikdencą lovoje. Taip kad viceprezidento nurodymai buvo išpildyti iki smulkmenų. Tikiuosi šito pasiaiškinimo pilnai užteks. Reikalui esant esu pasirengęs pateikti detalesnį aprašymą su nuotraukomis ir video juostomis. Gaila, kad domina tik 20-ta
2010 m. kovo 20 d.
2010 m. kovo 19 d.
2010 m. kovo 17 d.
40 priežasčių, dėl kurių geriau būti vyru nei moterimi
1. Tavo telefoninis pokalbis trunka 30 sekundžių.
2. Filmuose nuogas kur kas dažniau rodo moteris.
3. Savaitės atostogoms tau užtenka vieno lagamino.
4. Tau nereikia sekti savo draugų seksualinio gyvenimo.
5. Eilė į tualetą 80 proc. trumpesnė.
6. Tu pats gali atidaryti visus butelius.
7. Seniems tavo draugams nusispjauti į tavo svorio pokyčius.
8. Perjungiant kanalus televizoriuje tau nereikia sustoti ilgiau nei 5 sekundėms.
9. Tavo užpakalio forma neturi jokios reikšmės įsidarbinant.
10. Visi tavo orgazmai tikri.
11. Tavęs neužpuola vaikinai ledo rutulio vartininko kaukėmis.
12. Tau nereikia visą laiką nešiotis pilno rankinuko būtiniausių daiktų.
13. Kai tave kritikuoja, tau nereikia panikuoti, jog visi aplink tavęs slapta nekenčia.
14. Garažas ir televizoriaus pultas - tavo ir tik tavo.
15. Vestuvių reikalai susiklosto patys savaime.
16. Jei tave kas nors užmiršta kur nors pasiųsti, jis vis dar gali likti tavo draugu.
17. Tavo trumpikės kainuoja kur kas pigiau.
18. Tau nereikia skusti nieko, kas žemiau kaklo.
19. Niekas iš tavo bendradarbių negali tavęs pravirkdyti.
20. Tau nereikia kiekvieną vakarą užmigti šalia plaukuoto užpakalio.
21. Jei tu esi 34 viengungis – niekas nekreipia į tave dėmesio.
22. Viskas, kas randasi ant tavo veido, yra natūralios spalvos ir formos.
23. Tu gali mėgautis tyla sėdėdamas mašinos keleivio vietoje.
24. Visos problemos išsprendžiamos gėlių pagalba.
25. Mintims apie seksą tu skiri 90 procentų laisvo nuo miego laiko.
28. Tu gali nusiimti palaidinę, jei tau karšta.
29. Automobilių turgaus prekeiviai gali tau sakyti tiesą.
30. Tau nusispjauti, ar pastebėjo aplinkiniai tavo naująją šukuoseną.
31. Tu gali valandų valandas tylėdamas žiūrėti su savo draugu futbolą ir nesikankinti mintimi: „Gal jis ant manęs pyksta?“
34. Tu žinai mažiausiai 20 alaus butelio atidarymo būdų.
35. Žmonės, kai tu su jais kalbi, niekada nespokso į tavo krutinę.
36. Tu visada gali užbėgti pas draugą be „nedidelės dovanėlės“.
37. Jei tu sutartu laiku nepaskambinsi draugui, jis visiems aplinkiniams nepasakos, kaip tu pasikeitei.
38. Tu niekada nepraleisi progos pasimylėti vien todėl, kad „neturi nuotaikos“.
39. Tau nereikia atsiminti niekieno gimtadienių ir vestuvių metinių datų.
40. Jei kitas vyriškis vakarėlyje pasirodė apsirengęs lygiai taip pat kaip tu, jūs galite tapti geriausiais draugais.
2. Filmuose nuogas kur kas dažniau rodo moteris.
3. Savaitės atostogoms tau užtenka vieno lagamino.
4. Tau nereikia sekti savo draugų seksualinio gyvenimo.
5. Eilė į tualetą 80 proc. trumpesnė.
6. Tu pats gali atidaryti visus butelius.
7. Seniems tavo draugams nusispjauti į tavo svorio pokyčius.
8. Perjungiant kanalus televizoriuje tau nereikia sustoti ilgiau nei 5 sekundėms.
9. Tavo užpakalio forma neturi jokios reikšmės įsidarbinant.
10. Visi tavo orgazmai tikri.
11. Tavęs neužpuola vaikinai ledo rutulio vartininko kaukėmis.
12. Tau nereikia visą laiką nešiotis pilno rankinuko būtiniausių daiktų.
13. Kai tave kritikuoja, tau nereikia panikuoti, jog visi aplink tavęs slapta nekenčia.
14. Garažas ir televizoriaus pultas - tavo ir tik tavo.
15. Vestuvių reikalai susiklosto patys savaime.
16. Jei tave kas nors užmiršta kur nors pasiųsti, jis vis dar gali likti tavo draugu.
17. Tavo trumpikės kainuoja kur kas pigiau.
18. Tau nereikia skusti nieko, kas žemiau kaklo.
19. Niekas iš tavo bendradarbių negali tavęs pravirkdyti.
20. Tau nereikia kiekvieną vakarą užmigti šalia plaukuoto užpakalio.
21. Jei tu esi 34 viengungis – niekas nekreipia į tave dėmesio.
22. Viskas, kas randasi ant tavo veido, yra natūralios spalvos ir formos.
23. Tu gali mėgautis tyla sėdėdamas mašinos keleivio vietoje.
24. Visos problemos išsprendžiamos gėlių pagalba.
25. Mintims apie seksą tu skiri 90 procentų laisvo nuo miego laiko.
26. Trijų porų avalynės tau per akis.
28. Tu gali nusiimti palaidinę, jei tau karšta.
29. Automobilių turgaus prekeiviai gali tau sakyti tiesą.
30. Tau nusispjauti, ar pastebėjo aplinkiniai tavo naująją šukuoseną.
31. Tu gali valandų valandas tylėdamas žiūrėti su savo draugu futbolą ir nesikankinti mintimi: „Gal jis ant manęs pyksta?“
32. Tavo nuotaika vienoda visą mėnesį.
34. Tu žinai mažiausiai 20 alaus butelio atidarymo būdų.
35. Žmonės, kai tu su jais kalbi, niekada nespokso į tavo krutinę.
36. Tu visada gali užbėgti pas draugą be „nedidelės dovanėlės“.
37. Jei tu sutartu laiku nepaskambinsi draugui, jis visiems aplinkiniams nepasakos, kaip tu pasikeitei.
38. Tu niekada nepraleisi progos pasimylėti vien todėl, kad „neturi nuotaikos“.
39. Tau nereikia atsiminti niekieno gimtadienių ir vestuvių metinių datų.
40. Jei kitas vyriškis vakarėlyje pasirodė apsirengęs lygiai taip pat kaip tu, jūs galite tapti geriausiais draugais.
2010 m. kovo 16 d.
2010 m. kovo 15 d.
2010 m. kovo 12 d.
2010 m. kovo 10 d.
2010 m. kovo 9 d.
Autorinių teisių ateitis
Paprastas butas Maskvoje, 2018 metai.
— Tėti, ar galiu aš iš tavo kortelės paimti 99 dolerius? Už knygą reikia sumokėti…
— O kokia knyga?
— Na, šitas, Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė“.
— O kam pirkti. Pas mus juk yra.
— Tikrai? Koks failo pavadinimas?
— Prie ko čia failas. Ji štai čia, lentynoje stovi…
— Fui. Čia gi popierinė knygą!
— Na ir kas? Aš savo laikais, būdamas tavo amžiaus, ją perskaičiau.
— Tavo laikais, tavo laikais… Ten paieškos nėra. Kaip aš tavo manymu citatų ieškosiu? Garsinio palaikymo joje taip pat nėra. Animuotų paveikslėlių irgi. Tik tekstas, kuriame netgi šrifto ir to pasikeisti neįmanoma… Tėti, tu ką, iš manęs mokykloje visi juoksis! Pats tokią skaityk.
— Na gerai. Štai, imk DVD. Prieš penkiolika metų pirkau.
— Ką tokį? DVD? O kaip, tavo manymu, aš tą antikvariatą perskaitysiu? Į politechnimos muziejų atiduok. Tu dar perfokortose Dostojevskį pasiūlyk!
— Jei jau toks protingas, pasiieškok internete ir atsisiųsk dykai.
— Atsisiųsti, knygą, nemokamai!?
— Na, taip. O kaip dar kitaip? Dostojevskio knygoms senai nebegalioja autorinės teisės… Garantuotai kur nors guli.
— Tu ką, tėti! Čia tavo laikais, amžiaus pradžioje viską dykai siųstis buvo galima. Ar tu nežinai, kad jau penkti metai, kai autorinės teisės visoms knygoms, visam laikui perduotos Amerikos knygų leidėjų asociacijai. O gal tu nori, kad mane, kaip sektos narį Dmitrijų Sliarovą į belangę iki gyvos galvos uždarytu?
— Bet juk Dostojevskis ne amerikietis! Prie ko čia Amerikos leidėjai.
— O kam tai rūpi? Tėti, tu kartais ne antiglobalistas?
— Ne, ką tu! Sūnau, gaila beveik 100-ą dolerių išleisti failui. Gal geriau klasiokų paprašyk šito failo. Pas juos tai tikrai bus. O tu jiems, kada nors, savo failą duosi.
— Žinoma! Jei jie man savo Dostojevskį duos, tai kur aš jį skaitysiu?
— Kaip tai kur? Jie savo kopiją pas save, namie, tu savo čia.
— Na tu visai atsilikęs nuo gyvenimo. Knygą galima skaityti tik iš to kompiuterio, iš kurio jis nupirktas. Ir poliarizacijos kodas bus kitas… Tėti, tiesiog duok pinigų! Aš sau nusipirksiu normalią knygą.
— Na gerai. Imk vienkartinį slaptažodį, 99-iems žaliems iš mūsų sąskaitos. Mūsų laikais 100 dolerių buvo dideli pinigai…
— OK. Parsisiunčiau. Thanks.
— Žinai ką, duokš ir man pažiūrėti… Klausyk, sūnau, kokie čia paveiksliukai? Romane, lygtais to nebuvo…
— Žmogau, čia gi baneriai. Be banerių knyga kainuoja 699 žalius.
Atidarytame faile mirgėjo skelbimai: „Axe Proffessional, 2018 — šiuolaikiniai kirviai pagaląsti lazeriu“; „Kosmetinis salonas „Gertrūda“ — mes neleisim jums pavirsti senute“; Kankina problemos? Psichologinės pagalbos tarnyba „Porphyry“; „Greiti kreditai. Beveik už dyką“; „RASKOLNIKOFF.COM — linksmų senučių iškvietimas į bet kurį pasaulio kampelį“…
— Klausyk sūnau, o kur pats romano tekstas? Gal reikia palaukti kol baneriai išnyks?
— Na tu lyg iš medžio iškritęs! Šimtą metų lauksi. Tekstą skaityti reikia per poliarizacinius akinius. Be jų tik reklama matosi.
— O tai kam to reikia?
— Kaip kam? Kad niekas kitas, išskyrus apmokėjusį, negalėtų perskaityti knygos! Įsivaizduok, jei aš nusipirkau knygą, o kažkas, kuris nieko nepirko, už mano nugaros taip pat galėtu skaityti…
— Kažkokia nesąmonė. O jei aš taip pat akinius užsidėsiu?
— Cha, neišdegs! Failas priderintas tik mano akiniams. Kitiems akiniams kitas poliarizacijos kodas.
— Gerai, supratau, duok man savo akinius. Aš su jais pažiūrėsiu.
— Kaip pažiūrėsi? Jie tavęs pagal rainelę neatpažins. Tu su jai nieko nematysi, tik užrašą, kad užsidėjai ne savo akinius! Tiek to, tėti, netrukdyk skaityti! Turiu perskaityti iki kol licenzijos galiojimas nesibaigė, antraip arba failo nuomą teks pratęsti, arba knyga susinaikins. Netrukdyk, aš skaitau…
Po trijų valandų…
— Fuuu, viskas. Perskaičiau!
— Kaip tai perskaitei? „Nusikaltimas ir bausmė“ per tris valandas!?
— Na, taip. Aš ir greičiau būčiau perskaitęs, jei ne reklaminės pauzės kas pusvalandį.
— Vis vien netikiu! Pavyzdžiui, kas toksai Svidrigailovas?
— Kas kas?
— Aha, aišku. Kas toks Lužinas? Kas tokia Sonia Marmeladova?
— Na tu duodi! Iš kur man žinoti! Aš juk Home Edition skaičiau. Pas mane tik apie tai kaip Raskolnikovas senutę kirviu užmušė, o po to pasidavė. Apie visus kitus tai tik Professional versijoje, arba net Enterprise Edition pirkti reiktu. Pas mus tiek pinigų nėra.
— Mm, taip, pasaulis baigia išprotėti!
— Jau išprotėjo. Anksčiau turėjot ko nors imtis, prieš kokius penkiolika metų…
— Tėti, ar galiu aš iš tavo kortelės paimti 99 dolerius? Už knygą reikia sumokėti…
— O kokia knyga?
— Na, šitas, Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė“.
— O kam pirkti. Pas mus juk yra.
— Tikrai? Koks failo pavadinimas?
— Prie ko čia failas. Ji štai čia, lentynoje stovi…
— Fui. Čia gi popierinė knygą!
— Na ir kas? Aš savo laikais, būdamas tavo amžiaus, ją perskaičiau.
— Tavo laikais, tavo laikais… Ten paieškos nėra. Kaip aš tavo manymu citatų ieškosiu? Garsinio palaikymo joje taip pat nėra. Animuotų paveikslėlių irgi. Tik tekstas, kuriame netgi šrifto ir to pasikeisti neįmanoma… Tėti, tu ką, iš manęs mokykloje visi juoksis! Pats tokią skaityk.
— Na gerai. Štai, imk DVD. Prieš penkiolika metų pirkau.
— Ką tokį? DVD? O kaip, tavo manymu, aš tą antikvariatą perskaitysiu? Į politechnimos muziejų atiduok. Tu dar perfokortose Dostojevskį pasiūlyk!
— Jei jau toks protingas, pasiieškok internete ir atsisiųsk dykai.
— Atsisiųsti, knygą, nemokamai!?
— Na, taip. O kaip dar kitaip? Dostojevskio knygoms senai nebegalioja autorinės teisės… Garantuotai kur nors guli.
— Tu ką, tėti! Čia tavo laikais, amžiaus pradžioje viską dykai siųstis buvo galima. Ar tu nežinai, kad jau penkti metai, kai autorinės teisės visoms knygoms, visam laikui perduotos Amerikos knygų leidėjų asociacijai. O gal tu nori, kad mane, kaip sektos narį Dmitrijų Sliarovą į belangę iki gyvos galvos uždarytu?
— Bet juk Dostojevskis ne amerikietis! Prie ko čia Amerikos leidėjai.
— O kam tai rūpi? Tėti, tu kartais ne antiglobalistas?
— Ne, ką tu! Sūnau, gaila beveik 100-ą dolerių išleisti failui. Gal geriau klasiokų paprašyk šito failo. Pas juos tai tikrai bus. O tu jiems, kada nors, savo failą duosi.
— Žinoma! Jei jie man savo Dostojevskį duos, tai kur aš jį skaitysiu?
— Kaip tai kur? Jie savo kopiją pas save, namie, tu savo čia.
— Na tu visai atsilikęs nuo gyvenimo. Knygą galima skaityti tik iš to kompiuterio, iš kurio jis nupirktas. Ir poliarizacijos kodas bus kitas… Tėti, tiesiog duok pinigų! Aš sau nusipirksiu normalią knygą.
— Na gerai. Imk vienkartinį slaptažodį, 99-iems žaliems iš mūsų sąskaitos. Mūsų laikais 100 dolerių buvo dideli pinigai…
— OK. Parsisiunčiau. Thanks.
— Žinai ką, duokš ir man pažiūrėti… Klausyk, sūnau, kokie čia paveiksliukai? Romane, lygtais to nebuvo…
— Žmogau, čia gi baneriai. Be banerių knyga kainuoja 699 žalius.
Atidarytame faile mirgėjo skelbimai: „Axe Proffessional, 2018 — šiuolaikiniai kirviai pagaląsti lazeriu“; „Kosmetinis salonas „Gertrūda“ — mes neleisim jums pavirsti senute“; Kankina problemos? Psichologinės pagalbos tarnyba „Porphyry“; „Greiti kreditai. Beveik už dyką“; „RASKOLNIKOFF.COM — linksmų senučių iškvietimas į bet kurį pasaulio kampelį“…
— Klausyk sūnau, o kur pats romano tekstas? Gal reikia palaukti kol baneriai išnyks?
— Na tu lyg iš medžio iškritęs! Šimtą metų lauksi. Tekstą skaityti reikia per poliarizacinius akinius. Be jų tik reklama matosi.
— O tai kam to reikia?
— Kaip kam? Kad niekas kitas, išskyrus apmokėjusį, negalėtų perskaityti knygos! Įsivaizduok, jei aš nusipirkau knygą, o kažkas, kuris nieko nepirko, už mano nugaros taip pat galėtu skaityti…
— Kažkokia nesąmonė. O jei aš taip pat akinius užsidėsiu?
— Cha, neišdegs! Failas priderintas tik mano akiniams. Kitiems akiniams kitas poliarizacijos kodas.
— Gerai, supratau, duok man savo akinius. Aš su jais pažiūrėsiu.
— Kaip pažiūrėsi? Jie tavęs pagal rainelę neatpažins. Tu su jai nieko nematysi, tik užrašą, kad užsidėjai ne savo akinius! Tiek to, tėti, netrukdyk skaityti! Turiu perskaityti iki kol licenzijos galiojimas nesibaigė, antraip arba failo nuomą teks pratęsti, arba knyga susinaikins. Netrukdyk, aš skaitau…
Po trijų valandų…
— Fuuu, viskas. Perskaičiau!
— Kaip tai perskaitei? „Nusikaltimas ir bausmė“ per tris valandas!?
— Na, taip. Aš ir greičiau būčiau perskaitęs, jei ne reklaminės pauzės kas pusvalandį.
— Vis vien netikiu! Pavyzdžiui, kas toksai Svidrigailovas?
— Kas kas?
— Aha, aišku. Kas toks Lužinas? Kas tokia Sonia Marmeladova?
— Na tu duodi! Iš kur man žinoti! Aš juk Home Edition skaičiau. Pas mane tik apie tai kaip Raskolnikovas senutę kirviu užmušė, o po to pasidavė. Apie visus kitus tai tik Professional versijoje, arba net Enterprise Edition pirkti reiktu. Pas mus tiek pinigų nėra.
— Mm, taip, pasaulis baigia išprotėti!
— Jau išprotėjo. Anksčiau turėjot ko nors imtis, prieš kokius penkiolika metų…
2010 m. kovo 8 d.
2010 m. kovo 7 d.
2010 m. kovo 5 d.
2010 m. kovo 4 d.
2010 m. kovo 2 d.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
